Balcony

Šilainiai balcony (Šilainių balkonas) is a new and still forming part of the Project, in collaboration with local creatives. It is a platform to share ideas and work, organise discussions and other happenings. Whilst focusing on the themes raising from Šilainiai, the project welcomes contributions (philosophy, semiotics, sociology, poetry and more) from everyone. Woking language – Lithuanian.

Would you like to be part of this? Join our Facebook group: https://www.facebook.com/groups/171586813245867/

We start with Poetry.

LT

Šilainių balkonas yra nauja, dar besiformuojanti projekto dalis, kurioje bendradarbiauja kūrybiški šilainiškiai. Tai platforma pasidalinti idėjomis, darbais, organizuoti diskusijas ir kitus renginius. Akcentuojant temas (filosofija, semiotika, sociologija, poezija ir kt.) kylančias iš Šilainių, prie projekto kviečiami prisidėti visi.

Norėtum prisijungti? Mūsų Facebook grupė: https://www.facebook.com/groups/171586813245867/ 

Pradedame poezija.

 

***

 

mano vaikystės pieva

prasideda ten, kur baigias asfaltas

 

už raudonų plytų boliarkės

retsykiais nusišlapindavau,

nematau tame nieko bloga,

juk buvau dar visiškai vaikis

 

šeštadieniais bobos

ant turniko dulkino kilimus,

kitomis dienomis

jis priklausė vaikams

 

kitoje boliarkės pusėje –

masinių žaidimų erdvė,

tuku tuku už visus,

ir vėl lieki pralaimėjęs

 

kiek toliau – geležinis karkasas;

kadaise čia būta sūpynių,

vėliau virtusių vartais

pamenu vieną lietkę,

mėlynes po pendelių,

amžinai nubalnotus kelius

ir tą saldų šašų lupinėjimą

 

vieną nerūpestingą vasaros dieną

saulė maloniai kaitino viršugalvį,

blūdijau sau svajodamas po pievą,

klausiau žiogų čirpimo

 

sugavau vieną tarp delnų,

nutraukiau koją,

paskui kitą,

ir nunešiau skruzdėms

 

susidomėjęs stebėjau,

kaip skruzdės sulimpa

į kamuolį juodą,

kaip apsupa auką bejėgę ir nešas

turbūt jaučiausi galingas,

bet šiandien man gėda

 

tikrai ne dėl to,

kad šlapinausi už boliarkės,

nematau tame nieko bloga,

juk buvau dar visiškai vaikis

 

man kraupiai gėda,

nes mano vaikystės pieva

prasideda ten, kur baigės

gyvenimas žiogo

 

Aistis Žekevičius, Kaunas, 2014

 

 

 

kapitalizmo dvasia

 

buvo itin gaji šeimoje
dar prieš pradėdamas skaityti
puikiausiai mokėjau
varžytis

pernelyg apvalaino kūno
nerangaus ir prakaituojančio
pernelyg drovaus būdo
taip dar labiau užsisklęsdamas savyje
ir aišku tų nelemtų
berniukiškų pėdkelnių

kaip jau galėjote suprasti
šiose nesibaigiančiose varžybose
kovojau ne tiek su kitais kiek
prieš save patį

eksperimento būdu tikrindamas
kiek dar galiu padidinti varžą

kiek apskritai
dar galiu

 

Aistis Žekevičius, Kaunas, 2016

 

 

 

 

Pokalbis „Skype“

Mamyte mano, miela mama,

Kodėl nenori džiaugtis Tu?

Vaikai tavi už okeanų

Neturi vargo, nei bėdų.

 

Pažvelki į monitoriaus ekraną:

Anūkas Luko šventojo vardu

Mažom kojelėmis tapena,

Jau greitai bėgs parko taku.

Betgi tas takas, miela mano,

Išmintas pėdų svetimų,

O Lietuvos balti keleliai

Jau baigia nuvešėti dirvonu.

Supraski, mama, jie neatvažiuos

Į Tavo gryčią niekad niekados!

Nebraidžios pūdymų Nalšios!

Be to, nemoka jie kalbos Tavos.

– – –

Skvarbus motulės žvilgsnis bėga

Virš buvusių arimų, virš kalvos.

Net ašarai skruostu riedėti gėda:

„Nemoka jie kalbos Tavos“…

 

Julija Augustauskienė – R u d e n ė

Kaunas, Šilainiai, 2013

 

 

 

IŠKRITĘS

 

pirmą kartą padoriai apsirūkiau su drauge

kai jos vaikinas dirbo Norvegijoje

tamsiame kambary siuntėme vienas kitam siužetus

kuriuos įjautrinta vaizduotė meistriškai išpildydavo

gulėjome atskirose lovose, kitose kambario pusėse

kad tik nieko neatsitiktų

kad kažkuris iš mudviejų nepalūžtų pirmas

 

neapsikentęs įjungto diktofono

besikartojančių „ką matai?“ ir „kalbėk“

mečiau draugei vaizdus –

šalia pačios dar neatšalusio kūno

Norvegijoje esantis mylimasis dulkina tą

dėl kurios ji pavydėtų labiausiai

 

keršydama nukėlė mane į močiutės butą

kurį nuo vaikystės sapnuoju dažniau, nei jame lankausi –

bute ir vėl vaidenasi: garsiniai šešėliai ir smalos dulksna

kūnu prisidengti norintys tapetai ir besivaržančios sienos

o dar neseniai ten mirė vėžlys vardu Tomas

užspęstas medžio drožlių plokšte ir akmenimis

vis bandydamas ištrūkti iškentė per daug žiemų

niekada jo nemėgau, keikiau, kam močiutė parsivežė jį namo

radusi ant kolektyvinio sodo pievelės

bijojau paliesti jį ne mažiau nei bijau paliesti lavoną

 

tačiau įtikinamiausi reginiai buvo tie

kuriuos išvysdavau ir be draugės pagalbos

beveik iki galo prisimerkus vokams

tamsos padarai ir neištikimybė –

tik nereikšminga raudona gyslelė aky

prieš tą plyšį, kuriuo įtrūksta Dievas

prieš laukiančius eilėraščius ir dainas

kuriuos šviesos siūlu iš ten atsiveda

Neilas Youngas ar Keithas Richardsas

ir gal net aš, paliesti nebijantis

žaibiškai link manęs ropojančio vėžlio

kai nieko nebereikia namo parsivežti

kai nieko nebereikia įrašinėti

 

Rokas Povilius, Kaunas, Šilainiai

 

_______________________

Rokas Povilius

Cista

Šilainių plotą mes perkirtom liepsnoj arba sapne
Tomas Venclova

 

Nėra nieko graudžiau, nei gimti Smėliuose. Juk buvimas pasaulyje jau savaime kelia girgždesį tarp dantų. Egzistencijos pradžiai tik ir betrūksta, kad žodžio smėlis reikšmė prišauktų dar ir nuolatinį byrėjimą ar klampumą… Žinoma, galima teisintis, kad Smėliai tėra vakarinė mikrorajono – Šilainių dalis. Tačiau ir Šilainių vardas ne mažiau skystas nei Anykščių šilelio. Net Čečėnijos aikštės šiukšliadėžėje paliktam naujagimiui pasisekė labiau. To vargano krašto pavadinimas turbūt užprogramuoja gyvenimui tvirčiau už vietovardį, giminišką žodžiui smiltys. Todėl nėra ko stebėtis, kad beveik per ketvirtį amžiaus nuo gimdymo palatos pajudėjau vos pora stotelių. Jei pasiseks, iki gyvenimo galo suspėsiu pasiekti Užnemunę, Aleksotą. Net pristatydamas savo pirmąją knygiūkštę per LRT, nevalingai išpyškinau, iš kurio rajono esu. Štai sovietmečio rašytojai apverkdavo paliktas gimtines provincijoje, jausdavosi svetimkūniai mieste. O aš jaučiu, kaip laikas trupa šalia Smėlių – užkampio, kuriame, geriausiu atveju, esi pasmerktas tapti apverktinu poetu ar iškrypėliu, tykančiu prie smėlio dėžių.

Prieš dvidešimt vienus metus į 2-ąją ligoninę atvažiavau tūnodamas moteryje, kuriai tada taip pat buvo dvidešimt vieni. Dabar čia vėl grįžtu su mama. Per tuos du dešimtmečius su trupučiu mažai kas tepasikeitė. Nors po kūdikystės Šilainiuose vaikystę praleidau jų papėdėje – Kaniūkuose, tėvai mus vėl sugrąžino ant kalno, matyt, suprato, kad ištrūkti iš čia turėsiu savarankiškai – pats mesti save iš berniuko gyvensenos, patogios vis kviečiančių pietauti močiučių ir tetų apsupties. Jiems šis daugiabučių Stounhendžas reiškia daugiau – tuomet naujai pastatyto mikrorajono kieme abiturientai gimdytojai susipažino. Atsikrausčiusiesiems viskas šiek tiek kitaip, o tokiame kvartale pasaulį išvydęs jaunuolis jau neišvengiamai yra įsuktas į žaidimą „21“. Jei neišvykai iki dvidešimt vienų metų, tai didelė tikimybė, kad čia ir pasiliksi. Kartais netgi patartina sustoti ties aštuoniolika ar devyniolika metų, nes rizikuojama nepastebimai surinkti dvidešimt keturis ar daugiau. Darbininkų vaikai menininkų ar intelektualų atžalų draugijoje dažnai jaučia nevisavertiškumą dėl blankios savo kūrybinės kilmės, ypač kai jų klausiama: kaip tokioje šeimoje pradėjai rašyti? Kita vertus, proletarų sūnūs ir dukros paprastai nėra užsikrėtę snobiškumu, idealizavimu teisinant meną, kultūrą ir viso to reikalingumą. Jie rašys, tik jei bus įsitikinę, kad tai universalu, o tekstai suprantami net ir tetai Aldonai iš kampinės laiptinės. Deja, man tai pavyksta ne visada. Matyt, vienturčio išimtis.

Kai su mama įžengiu į odos ir venerinių ligų skyrių, žmonės į mus spokso, tarsi būčiau dulkinęs mane pagimdžiusią moterį arba bent jau paveldėjęs iš jos kokią šlykščią žvynelinę. Kita vertus, negaliu skųstis, aš ir pats laukiamajame užsiimu žaidimu, kurio esmė – bandyti nustatyti, kuriam iš pacientų po užtrauktuku iš tiesų pūva, o kuriam tik pėdų grybelis. Nedaug trūksta, kad prisižiūrėjęs filmo „Lošėjas“ dar pradėčiau koridoriuje rinkti statymus. Azartiškas mikrorajonas, nieko nepadarysi. Mano užsibuvimas Šilainiuose ir mamos užantyje dar nėra taip išsikerojęs, kad į gydymo įstaigą eičiau tik su ja. Taip jau sutapo, kad ir mama turi odos problemų. Tačiau yra tiesos, kad kai tenka gultis į ligoninę, atvykstame kartu – per gimimą ir dabar. Gyvas ar miręs, visgi išeisiu vienas. Prieš dvidešimt vienus metus taip pat išėjome atskirti.

„Jūs kartais ne užsienietis?“ – klausia neįtikėtinai geros nuotaikos mane užregistruojanti moteris. „Deja, ne. Kad ir kaip nusipelniau toks būti.“ „Kas tau yra? Šiandien tau jau antras pacientas užsienietis…“ – įsitraukia jos kolegė. Tikėjausi, kad toji seselė kaip nors mediciniškai aptiko kilmingų požymių mano kūne, bet tai tik nuvalkiotas bandymas pašiepti à la amerikietišką ištęstą a. Matyt, atsidūręs pora aukštų žemiau nuo tos palatos, kurioje gimiau, pasiduodu sentimentams leisti kūdikio garsus kaip anuomet ir mekenu, stenu: „Aaa…“

Kūdikis neatsiejamas nuo krūtų, bet mamos šalia nebėra. Vis dėlto maniškei krūtinei darys grožio operaciją. Pašalins iš jos cistą tarsi mane patį iš gimdos 1993-iaisiais. O man jau buvo pradėję patikti – mielas niekutis kairėje pusėje, tiesiai virš širdies. Puiki dekoracija, imituojanti abejotiną to plakančio organo buvimą. Tiesa, mane iš mamos ištraukė be skalpelio. Šįkart, deja, pjūvio išvengti nepavyks. Dar nepavyks išvengti siaubingų langučių. Esu apvelkamas pižama su vimdančiais žaliais ir geltonais kvadratais. Jei ant operacinio stalo kas nors nepavyks, pirma nuplėškite tuos apdarus, kad su jais nemirčiau, ir tik paskui rūpinkitės elektrošoku ar adrenalino ampule. Gyvatiškai sauso ir pailgo veido chirurgas kelia nerimą savo stambiomis, tamsesnėmis už bendrą kūno odos atspalvį plaštakomis. Veikiausiai nusidažė nuo kraujo. Chirurgus įsivaizdavau kaip pianistus laibomis ataugomis, o ne mėsininkus. Man į pasaulį ateiti padėjęs akušeris vėliau pasikorė. Tikiuosi, Povilui baigsis maloniau. Povilas prašo palaukti ir siūlo paskaityti knygą. Atsinešti knygą jis rekomendavo ir skambučio dėl operacijos paskyrimo metu. Dėl apytuščio buteliuko vandens mano rankose ir valgymo prieš gulant į ligoninę klausinėjo mažiau nei dėl literatūros. Laukiu kelias valandas. Sveikatos sistema gudriai sprendžia knygų skaitomumo problemas šalyje. Arba tai tiesiog rūpinimasis, kad šilainiškiai prieš mirtį nors kiek apsiskaitytų.

„Na, kur ta vieta?“ – klausia seselė operacinėje. Parodau. „Koks mažulytis“, – komentuoja kita. Ponios, juk ne penį pjaustysime. Šiaip jau sunku sureikšminti savo organizmą, kai medikų komanda virš tavęs aptaria savaitgalio orus ir lygina šviežių bulvių kainas „Maximoje“ ir Šilainių turguje. Mūsų kūnai ne ką įdomesni už šakniavaisius. „Koks jausmas?“ – pagaliau šiek tiek suinteresuotumo pademonstruoja chirurgas. „Tarsi karpytumėt nagus ar mažą ragelį krūtinėje“, – bandau paaiškinti tą keistai malonų aptirpimo pojūtį. Po tokio atsakymo Povilas, matyt, pagalvoja, kad skausmą malšinančiųjų pateko ir į mano smegenis, tad nieko nebeklausinėja. Atrodė, kad su žirklėmis-žnyplėmis skabė siūlus. Bet siūlą įveria tik dabar. Nenoriu žinoti, kas buvo atliekama ten – už kelių centimetrų nuo širdies. Šiuo metu jau esu tikras dėl jos egzistavimo. Ši procedūra iškart kelia savotišką priklausomybę. Galėčiau ir dažniau užsiauginti varškės darinius po oda.

Beveik po dviejų savaičių Šilainių poliklinikoje vyresnioji seselė prašo manęs apnuoginti krūtinę nežmoniškai karštos jaunesniosios seselės akivaizdoje. Na, gerai, gal šiek tiek perdedu, nes už porno tinklalapių ribų prieš tave į baltą chalatą įsispraudęs jaunas stangrus kūnas sėdi visgi nedažnai. Bet ši įdegusi naujokė tikrai verta lietuvių Kameron iš „Daktaro Hauso“ titulo. O kad ji išgirstų, kaip mane atskraidino iš Ukrainos ir traukė kulką ar mažino mano suaugusiam vyrui gerokai per didelį penį. Deja, ji išvysta menkutį rausvą plotelį, kuriame neseniai pūpsojo niekingas spuogelis. „Gintarėle, ištrauksi šitam berniukui siūlus?“ – taria vyresnioji ir su Gintare mes jau leidžiamės į kabinetą aukštu žemiau. Maniau, kad liksime vieni, bet pro duris girdžiu klykiantį kūdikį. Fantastika, priminkite man apie gimimą, tuoj pradėsiu stenėti „aaa“ ir tai labai skirsis nuo „aaa“, kurį galėtume patirti su jaunąja G ir jos taškais. Aš guliu ir nerimauju. To skiepijamo ar kraujo duodančio mažo padaro verksmas tikrai veikia. „Bijai?“ – galutinai mane smukdo seselė laikydama jau paruoštas žnyples. „Ne kasdien moteris drasko širdį“, – bandau reabilituotis aš. „Jooooo?!“ – koketiškai sukniaukia Gintarėlė. Galėtum ir ką nors įdomesnio atsakyti, jei netyčia sumąstyčiau tave aprašyti. Likau ne tik be siūlų, bet ir be nešvankių pasiūlymų. Reikalą bent kiek pataisyti vėliau bandė močiutė, davusi paleistuvės užpilo gyjančiai žaizdai tepti.

Randas negyja arba tai vyksta žiauriai lėtai. Lyg bandytų pasakyti, kad galiu išsipjauti cistą, bet užkoduotos instinktyvios mikrorajono informacijos, čionykštės berniukiškos žymės taip lengvai neatsikratysiu. Turbūt ne be reikalo vis dar klausau labiau jau paaugliams tinkamos grupės „Gravel“ (liet. žvyras). O juk ir „The Beatles“ ar „Oasis“ visada bus būrys jaunų vaikinų iš darbininkų klasės kvartalų. Regis, tas randas – dar vienas užstrigimas gimusiam devynaukščių ir penkiaaukščių pilkapyno pašonėje – Smėliuose. Žmonės sako, kad smėlingame kape kūnas irsta lėčiau. Beje, mūsų mikrorajone vaikščiojo toks valkata – gaivaus, išmintingo veido. Dėl šių bruožų ir ilgų plaukų su barzda mano draugai, kurie niekada neskaitys šio teksto, vieningai praminė jį Jėzumi. Jis niekada nesitampė vežimėlio ar ryšulio kaip kiti benamiai, nesigriebė alkoholio, žengė oriai – be kompleksų ir be cistų. Po vienos žiemos Jėzaus nebemačiau. Turbūt po tiek metų išdidaus klajojimo jis visgi suklydo ir bandė kažką savintis, veikiausiai vienatvę – todėl ir išnyko. Cista – tai turėtojo atauga. Griebiesi to, kas tau nepriklauso, – kito mikrorajono, o tavo organizmas iškart išrėkia tikrąją gyvenvietę per odą.

 

Šiaurės Atėnai, 2015 11 13