Claudia Janke

[Lietuviškai]

Asta and Agota

2020 Spalio 14 – 30 d. Šilainių kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK / Vokietija) kartu su vietos gyventojais sukurta lauko paroda “Kiemų jungtys”. Ši paroda – tai tarsi kūrybinis atsakas į koronaviruso pandemiją, kuomet esame prašomi išlaikyti fizinį atstumą, jog apsaugotume vieni kitus; kuomet bendravimas tampa skaitmenizuotas ir ne kiekvienam prieinamas ir kuomet viešos erdvės, kaip daugiabučių kiemai, tampa labai svarbios.

Šilainiuose Claudia Janke darbavosi tris savaites: organizavo kūrybines dirbtuves, fotografavo ir filmavo Šilainiškius. Dirbtuvių metu buvo kuriami plakatai su žinutėmis kaimynams, kuriuos Šilainiškiai kabino savo languose. Kviečiame pasivaikščioti po Šilainių kiemus ir aplankyti šią daugiasluoksnę parodą bei prisijungti prie projekto sukuriant plakatą su žinute kaimynams ir pakabinant jį savo lange.

Parodos atidarymas – pasivaikščiojimas vyks spalio 13 d. 17 val. Susitinkame Kuršių gatvės krepšinio aikštelėje už Ryto pradinės mokyklos. Registracija ir visa naujausia informacija Facebook reginyje: https://www.facebook.com/events/274383783694666

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Už bendradarbiavimą dėkojame:

Lopšeliui-darželiui Žvangutis;

Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padaliniui;

Kuršių kiemo kaimynams.

Zivile, Danius + Leja

Menininkė Marija Nemčenko kalbasi su Šilainiuose kūrusia menininke Claudia Janke.

M. N. Sveika, Claudia, ačiū, kad sutikai su manimi pasikalbėti apie savo rezidenciją Šilainiuose ir savo platesnę praktiką. Turbūt, būtų ganėtinai keista pasveikinti tave atvykus į Lietuvą, į Kauną ir svarbiausia – į Šilainius – tavo vizito pabaigoje, tačiau kaip sakoma – geriau vėliau negu niekada. Tad – sveika atvykusi! Tikiuosi tavo viešnagė Šilainiuose buvo maloni. Man ši vieta yra labai svarbi asmeniškai, ji vyravo ir mano pačios darbuose bei tekstuose – turiu pasakyti, jog Šilainiai man išties kelia gan daug sentimentų. O kaip tau pačiai? Koks buvo tavo pirmasis įspūdis atvykus čia? Kokią susidarei nuomonę apie Šilainių mikrorajoną, gyvenimą butuose, daugiabučiuose? 

C. J. Visų pirma, tai nėra mano pirmasis kartas Šilainiuose. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Šilainius,  su savo projektu Wavelength Project keliaudama po Europą. Šio projekto metu aš prašiau žmonių porai sekundžių pamojuoti kamerai. Tai buvo projektas apie solidarumą ir draugystę, bet ir apie atskirtį, įvykusią ne tik po Brexit referendumo įsigaliojimo, bet ir vykstančią Europoje bendrai – stiprus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų dominavimas, moterų teisių nepaisymas ir panašus dalykai. Taigi, šio projekto metu aš keliavau į įvairias Europos šalis, kur mane priglausdavo nepažįstamieji. Dažnai vietas, kur aš būsiu, diktuodavo tai, ar aš galiu ten susirasti nakvynę. Tuo metu turėjau keliauti iš Latvijos į Lenkiją, ir tas kelias ėjo per Lietuvą. Paprastai aš filmavau visur – miestuose, kaimuose, miesteliuose – norėjau ko platesnio spektro vietovių, tad Lietuvoje pasirinkau filmuoti ne sostinėje, o antrame pagal dydį mieste – Kaune. Dieną prieš paklausiau poros žmonių ar jie padėtų suburti mojuojančių žmonių grupę, tarp kurių buvo ir Šilainiai Project iniciatorė – Evelina. Evelina ne tik pamojavo į kamerą, bet ir paskyrė savo asmeninio laiko parodyti Šilainius bei papasakoti apie savo darbą ten. 

Turiu pasakyti, jog jau tada likau sužavėta žmonių draugiškumu ir šiltu priėmimu, todėl, kada Evelina pasiūlė atvykti į Šilainius, neabejodama sutikau. Londone gyvenu daugiabutyje ir, manau, jog tai sukūrė tam tikrą ryšį su Šilainių mikrorajonu. Atvykus čia jaučiausi kaip namie. Man patinka betonas, velyvojo modernizmo architektūra ir svarbiausia – bendruomenės, kurios gyvena šiuose pastatuose, tad jaučiausi gerai ir nekantravau pradėti savo darbą Šilainiuose – norėjau daugiau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę.

M. N. Ar tavo rezidencija Šilainiuose kažkuo skiriasi nuo kitų rezidencijų ar projektų, kuriuos tu vystei už savo namų ar komforto ribų?

C. J. Manau, jog visi projektai kažkuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau juose yra ir daug panašumų. Šilainiuose išsiskyrė tai, jog žmonės buvo labai šilti ir aš jaučiausi greitai priimta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau grįžti. Žmonės buvo smalsūs, labai noriai dalyvavo, norėjo būti projekto dalimi – kartais tai gali būti netgi didesnis iššūkis, nes tai nėra tik keletas žmonių, kuriuos tu prikalbi būti projekto dalimi, tai – visa bendruomenė! Šis projektas turi daug sluoksnių – jame yra daugybė būdų prisijungti, dalyvauti ir tai nereiškia tiesioginio kažko darymo. Vieni žmonės ateidavo, žiūrėdavo, klausinėdavo – tai ir buvo jų savotiškas prisidėjimas prie projekto.

M. N. Claudia, prašau papasakok man plačiau – ką tu veikei Šilainiuose savo rezidencijos metu ir kaip tai įsipina į tavo platesnę meno praktiką?

C. J. Bendras visų mano projektų bruožas arba, kitaip tariant, raktažodis yra – ryšis. Man įdomu kas mus, kaip žmones, jungia, kas jungia kaimynus, kaip galime pradėti pokalbį tarp nepažįstamų žmonių, kaip galime vienas kitą palaikyti, kaip sukurti solidarumą, taip pat – kaip sukurti ryšį tarp žmonių, su kuriais aš pati dirbu, kaip juos sudominti. Nors dirbu su foto žurnalizmu, aš bandau sužinoti kaip padėti žmonėms įsigilinti į projekto esminę temą, kaip pažvelgti giliau negu pirminis fotografinis įvaizdis. Mane ypatingai domina kaip tai galima atlikti tokiose didelėse bendruomenėse kaip Šilainiai. Būtent dėl to su Šilainių bendruomene norėjau dirbti su plakatų ir fotografijų serija, skatindama žmones galvoti ką jie norėtų pasakyti savo kaimynams, kadangi jų tiek daug! Tai buvo, ir yra, labai svarbu Covid pandemijos kontekste, kada tiesioginis bendravimas tapo problematišku, šie plakatai, galima sakyti, buvo įrankis palaikyti ryšį ir vienas kitą. Žinutės plakatuose, kuriuos žmonės kabina savo languose, galėjo būti visokio pobūdžio – tai galėjo būti padrąsinimas, klausimas ar palinkėjimas.

Projektas prasidėjo izoliacijos metu Londone. Mes visi buvome užsidarę namie, mūsų tiesioginė komunikacija su draugais, tuo labiau nepažįstamais, beveik išnyko. Tuo metu supratau, jog esu apsupta šimtų žmonių, savo kaimynų, kurių aš visai nepažįstų, bet tuo pačiu, kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aš. Savo lange iškėliau plakatą su žinute, ir netrukus sulaukiau atsakymo iš kito lango, ir tai virto tradicija. Aš keičiau plakatus porą kartų į dieną, mes bendravome, vienas kitą palaikėme ir netgi – žaidėme žaidimus. Turėjau be galo didelį norą pakeisti skaitmeninę komunikaciją kažkuo kitu, visus tuos zoom, skype ir socialiniu medijų pokalbius į kažką apčiuopiamą ir, manau, jog man tai pavyko. Tai buvo tikrai magiška. 

Šiame kontekste žmonės, eidami pasivaikščioti, stebėjo mūsų pokalbius ir į juos įsitraukė taip, kaip galėjo – vieni iškėlė daugiau plakatų, kiti – siųsdami nuotraukas savo tėvams su plakatu, sakančiu “Klausyk, viskas bus gerai!”. Šis bendravimas turėjo labai daug sluoksnių ir begalę būdų prisijungti. Aš tai norėjau atkartoti Šilainiuose. Be to, fotografavau žmones, laikančius savo sukurtus plakatus, juos filmavau mojuojant savo Wavelength filmui. Dabar, rezidencijos pabaigoje, mes su Evelina eksponuosime šias nuotraukas trijose Šilainių aikštelėse, kurios buvo mano rezidencijos epicentrai. Viliuosi, kad antradienį žmones susiburs ir dalyvaus tiesiog būdami šiose aikštelėse, žiūrėdami į nuotraukas, būdami viešojoje, jiems skirtoje, erdvėje. 

Nuotraukos: Claudia Janke

M. N. Atrodo, jog yra svarbus ne tik pats darbo procesas ir rezultatas, bet taip pat ir darbų eksponavimas. Sakyčiau, jog tai virsta lyg dar vienu būdu sujungti žmones ir padėti jiems būti kartu. Ir manau, kad tai skatina žmones didžiuotis savo gyvenamąja vieta, rajonu bei savimi. 

C. J. Tiesa, aš sutinku. Manau žmonės tikrai turėtų didžiuotis tuo, ką sukūrė, ir tai buvo tikrų tikriausia kolaboracija tarp jų ir manęs. Šie portretai bus išdėstyti per tris aikštes, kurios dažnai nėra sujungtos, jos galbūt neturi kažkokio tiesioginio ryšio, todėl aš norėjau jas sujungti, skatinti žmones, norint pamatyti projekto visumą, judėti per visas tris vietas. 

Visose trijose aikštelėse šiek tiek skyrėsi žmonių amžius, užsiėmimai, taip kaip ir pačios aikštės – žmonės buvo labai skirtingi, tačiau tai ir buvo labai įdomu. Labai džiaugiuosi entuziastingu Šilainių senjorių dalyvavimu, jos buvo išties šaunios kolaboratorės. Gaila, jog nepavyko prikalbinti daug vyrų, galbūt vyrai Šilainiuose vis dar bijo prisijungti prie kūrybinių veiklų. Mačiau, jog jie domisi ir stebi iš toliau, bet nedrįsta, galbūt, perlipti per save. Tačiau, turiu pasakyti, jog vienas įsimintiniausių atvejų buvo, kada, iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsispręndė, jog jis nori kažką pasakyti ir jo plakatas skelbė: “Ženk pirmą žingsnį”. Manau, tai buvo taip gražu ir atvira. 

M. N. Tiesa, kartais yra taip svarbu žengti tuos pirmuosius žingsnius ir, manau, tiek tavo projektas, tiek šio vyriškio istorija tai patvirtino. Bet, tam kad juos žengti, yra reikalingas paskatinimas ir, atrodo, jog tavo meno praktika čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Žiūrint į tavo kitus darbus, kuriuos galima pamatyti tavo internetiniame puslapyje, man tai priminė savotišką etnografės ar antropologės tyrimą. Tačiau, tavo darbuose dar matyti ir kažkas labai asmeniško, kažkas, kas yra daugiau negu paprastas žmonių dokumentavimas. Kokie yra tavo metodai dirbant su žmonėmis? Ar būnant Šilainiuose tau teko užmegzti ryšių, kurie užeina už fotografės ir fotografuojamo žmogaus ribų?

C. J. Taip, aš užmezgiau ganėtinai draugiškus santykius su Šilainiškiais – galbūt ateityje tai išsirutuliuos į tarptautinį aikščių projektą. Jie gyvena aplink aikštę Kaune, aš gyvenu aplink aikštę Londone – kas žino kaip šie ryšiai gali išsirutuliuoti ateityje. Dažnai aš bandau prie žmonių prieiti atsipalaidavusi, jų nespausti, bandyti juos pažinti ir svarbiausia – praleisti gerą laiką kartu ir pelnyti jų pasitikėjimą – iš to ir gimsta nuoširdūs socialinio meno kūriniai. 

Žmonių, ir jiems rūpimų klausimų bei problemų, dokumentavimas – man yra tiek jų pažinimas, tiek bandymas suprasti ir pabrėžti jiems opius klausimus. Dažnai šios temos būna man pačiai asmeniškai svarbios. Taigi, iš vienos pusės aš bandau formuoti solidarumo jausmą su žmonėm, kuriuos aš fotografuoju ir filmuoju, nes tai, ką patiria jie – yra artima man. Praeityje daug dirbau su moterimis, kurios susidūrė su nelygybe, dominavimu, smurtu. Man buvo svarbu iškelti šias problemas į viešumą, ir tai mačiau tiesiog kaip būdą kažką daryti, imtis veiksmo.

M. N. Ar fotografuodama žmones, ypač jeigu tai liečia tokias opias problemas, tu matai tai kaip antropologinį dokumentavimą ir reprezentavimą, o, ar visgi, tai yra sąlygina savi-refleksija, kuri kyla iš to, kad tu esi viena iš žmonių, su kuriais tu dirbi? Grįžtant prie plakatų darbo, yra matyti, jog tai kilo iš asmeninės, drįsčiau sakyti, būtinybės, todėl mane tai privertė susimąstyti, jog galbūt daugelis tavo darbų yra tiesiogiai susiję su tavimi?

C. J. O taip, žinoma. Visų pirma, tai kyla iš tikėjimo, jog žmonėms bandant rasti bendrą ryšį, bandant suprasti vienas kitą ir vienas kitų problemas, mūsų visuomenė ir pasaulis gali keistis tik į gerą. Tai yra raktas į teisingesnį pasaulį. Man dažnai būna pikta, kada žmonės lieka neišgirsti, kada aš lieku neišgirsta. Taigi, taip, tu teisi – mano darbai visada prasideda nuo manęs, nuo mano asmeninio supratimo, problemų aktualumo, patirties. Tada aš bandau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti kartu apie tai, kas mums yra svarbu. Dažnai dirbdama su žmonėmis, aš su jais susitapatinu, galvodama “O Dieve, tai galėčiau būti aš, tai galėtų būti bet kuris iš mūsų”, ypač kai kalba eina apie neteisybę bei nelygybę. Grįžtant prie moterų temos, aš vadovaujuosi posakiu “kol visos moterys nėra saugios, nesu saugi ir aš”.

M. N. Ar tau pavyko susitapatinti su Šilainių gyventojais? Ko Šilainiškiai išmokė tave pačią?  

C. J. Jau anksčiau interviu paminėjau apie ryšį tarp aikštelių Islington rajone Londone, kur gyvenu aš, ir aikštelių Šilainiuose – aš maniau, kad jos buvo tokios panašios. Ne pačios aikštes, bet tai, ką žmonės veikė, apie ką žmonės kalbėjo, kokie poreikiai juos jungė. Pati aikščių dinamika buvo, taipogi, labai panaši. Šis supratimas buvo tikrai labai netikėtas. Žinoma, jog Kaunas nuo Londono skiriasi, mes turime skirtingas kultūras, tačiau mus jungia labai panašūs dalykai taip pat. Tiek Šilainiuose, tiek daugumoje Londono rajonų, žmonės gyvena šalia vienas kito, jie gyvena panašiuose butuose ir juos sieja bendros viešosios erdvės, kuriomis mes dalinames vieni su kitais. Būtent šios dinamokos yra labai panašios. Labai džiaugiuosi, kad galėjau išvysti ir suprasti šį bendrumą.

Lukas

22 September, 2020 artist Claudia Janke talk about the project. // 2020 rugsėjo 22 d. menininkė Claudia Janke pasakoja apie projektą (anglų k.).

Projektą dalinai finansuoja

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s