Claudia Janke

[Please scroll down for English]

Asta and Agota

2020 Spalio 14 – gruodžio 31 d. Šilainių kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyko menininkės Claudia Janke (JK / Vokietija) kartu su vietos gyventojais sukurta lauko paroda “Kiemų jungtys”. Ši paroda – tai kūrybinis atsakas į koronaviruso pandemiją, kuomet esame prašomi išlaikyti fizinį atstumą, jog apsaugotume vieni kitus; kuomet bendravimas tampa skaitmenizuotas ir ne kiekvienam prieinamas ir kuomet viešos erdvės, kaip daugiabučių kiemai, tampa labai svarbios.

Šilainiuose Claudia Janke darbavosi tris savaites: organizavo kūrybines dirbtuves, fotografavo ir filmavo Šilainiškius. Dirbtuvių metu buvo kuriami plakatai su žinutėmis kaimynams, kuriuos Šilainiškiai kabino savo languose. Kviečiame pasivaikščioti po Šilainių kiemus ir aplankyti šią daugiasluoksnę parodą bei prisijungti prie projekto sukuriant plakatą su žinute kaimynams ir pakabinant jį savo lange.

Parodos atidarymas – pasivaikščiojimas vyko spalio 13 d. 17 val.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Už bendradarbiavimą dėkojame:

Lopšeliui-darželiui Žvangutis;

Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padaliniui;

Kuršių kiemo kaimynams.

Šilainiškių poečių – Julijos Augustauskienės-Rudenės ir Zenės Sadauskaitės kūriniai. Portretai Eitvydo Kinaičio.

Zivile, Danius + Leja

Menininkė Marija Nemčenko kalbasi su Šilainiuose kūrusia menininke Claudia Janke.

M. N. Sveika, Claudia, ačiū, kad sutikai su manimi pasikalbėti apie savo rezidenciją Šilainiuose ir savo platesnę praktiką. Turbūt, būtų ganėtinai keista pasveikinti tave atvykus į Lietuvą, į Kauną ir svarbiausia – į Šilainius – tavo vizito pabaigoje, tačiau kaip sakoma – geriau vėliau negu niekada. Tad – sveika atvykusi! Tikiuosi tavo viešnagė Šilainiuose buvo maloni. Man ši vieta yra labai svarbi asmeniškai, ji vyravo ir mano pačios darbuose bei tekstuose – turiu pasakyti, jog Šilainiai man išties kelia gan daug sentimentų. O kaip tau pačiai? Koks buvo tavo pirmasis įspūdis atvykus čia? Kokią susidarei nuomonę apie Šilainių mikrorajoną, gyvenimą butuose, daugiabučiuose? 

C. J. Visų pirma, tai nėra mano pirmasis kartas Šilainiuose. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Šilainius,  su savo projektu Wavelength Project keliaudama po Europą. Šio projekto metu aš prašiau žmonių porai sekundžių pamojuoti kamerai. Tai buvo projektas apie solidarumą ir draugystę, bet ir apie atskirtį, įvykusią ne tik po Brexit referendumo įsigaliojimo, bet ir vykstančią Europoje bendrai – stiprus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų dominavimas, moterų teisių nepaisymas ir panašus dalykai. Taigi, šio projekto metu aš keliavau į įvairias Europos šalis, kur mane priglausdavo nepažįstamieji. Dažnai vietas, kur aš būsiu, diktuodavo tai, ar aš galiu ten susirasti nakvynę. Tuo metu turėjau keliauti iš Latvijos į Lenkiją, ir tas kelias ėjo per Lietuvą. Paprastai aš filmavau visur – miestuose, kaimuose, miesteliuose – norėjau ko platesnio spektro vietovių, tad Lietuvoje pasirinkau filmuoti ne sostinėje, o antrame pagal dydį mieste – Kaune. Dieną prieš paklausiau poros žmonių ar jie padėtų suburti mojuojančių žmonių grupę, tarp kurių buvo ir Šilainiai Project iniciatorė – Evelina. Evelina ne tik pamojavo į kamerą, bet ir paskyrė savo asmeninio laiko parodyti Šilainius bei papasakoti apie savo darbą ten. 

Turiu pasakyti, jog jau tada likau sužavėta žmonių draugiškumu ir šiltu priėmimu, todėl, kada Evelina pasiūlė atvykti į Šilainius, neabejodama sutikau. Londone gyvenu daugiabutyje ir, manau, jog tai sukūrė tam tikrą ryšį su Šilainių mikrorajonu. Atvykus čia jaučiausi kaip namie. Man patinka betonas, velyvojo modernizmo architektūra ir svarbiausia – bendruomenės, kurios gyvena šiuose pastatuose, tad jaučiausi gerai ir nekantravau pradėti savo darbą Šilainiuose – norėjau daugiau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę.

M. N. Ar tavo rezidencija Šilainiuose kažkuo skiriasi nuo kitų rezidencijų ar projektų, kuriuos tu vystei už savo namų ar komforto ribų?

C. J. Manau, jog visi projektai kažkuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau juose yra ir daug panašumų. Šilainiuose išsiskyrė tai, jog žmonės buvo labai šilti ir aš jaučiausi greitai priimta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau grįžti. Žmonės buvo smalsūs, labai noriai dalyvavo, norėjo būti projekto dalimi – kartais tai gali būti netgi didesnis iššūkis, nes tai nėra tik keletas žmonių, kuriuos tu prikalbi būti projekto dalimi, tai – visa bendruomenė! Šis projektas turi daug sluoksnių – jame yra daugybė būdų prisijungti, dalyvauti ir tai nereiškia tiesioginio kažko darymo. Vieni žmonės ateidavo, žiūrėdavo, klausinėdavo – tai ir buvo jų savotiškas prisidėjimas prie projekto.

M. N. Claudia, prašau papasakok man plačiau – ką tu veikei Šilainiuose savo rezidencijos metu ir kaip tai įsipina į tavo platesnę meno praktiką?

C. J. Bendras visų mano projektų bruožas arba, kitaip tariant, raktažodis yra – ryšis. Man įdomu kas mus, kaip žmones, jungia, kas jungia kaimynus, kaip galime pradėti pokalbį tarp nepažįstamų žmonių, kaip galime vienas kitą palaikyti, kaip sukurti solidarumą, taip pat – kaip sukurti ryšį tarp žmonių, su kuriais aš pati dirbu, kaip juos sudominti. Nors dirbu su foto žurnalizmu, aš bandau sužinoti kaip padėti žmonėms įsigilinti į projekto esminę temą, kaip pažvelgti giliau negu pirminis fotografinis įvaizdis. Mane ypatingai domina kaip tai galima atlikti tokiose didelėse bendruomenėse kaip Šilainiai. Būtent dėl to su Šilainių bendruomene norėjau dirbti su plakatų ir fotografijų serija, skatindama žmones galvoti ką jie norėtų pasakyti savo kaimynams, kadangi jų tiek daug! Tai buvo, ir yra, labai svarbu Covid pandemijos kontekste, kada tiesioginis bendravimas tapo problematišku, šie plakatai, galima sakyti, buvo įrankis palaikyti ryšį ir vienas kitą. Žinutės plakatuose, kuriuos žmonės kabina savo languose, galėjo būti visokio pobūdžio – tai galėjo būti padrąsinimas, klausimas ar palinkėjimas.

Projektas prasidėjo izoliacijos metu Londone. Mes visi buvome užsidarę namie, mūsų tiesioginė komunikacija su draugais, tuo labiau nepažįstamais, beveik išnyko. Tuo metu supratau, jog esu apsupta šimtų žmonių, savo kaimynų, kurių aš visai nepažįstų, bet tuo pačiu, kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aš. Savo lange iškėliau plakatą su žinute, ir netrukus sulaukiau atsakymo iš kito lango, ir tai virto tradicija. Aš keičiau plakatus porą kartų į dieną, mes bendravome, vienas kitą palaikėme ir netgi – žaidėme žaidimus. Turėjau be galo didelį norą pakeisti skaitmeninę komunikaciją kažkuo kitu, visus tuos zoom, skype ir socialiniu medijų pokalbius į kažką apčiuopiamą ir, manau, jog man tai pavyko. Tai buvo tikrai magiška. 

Šiame kontekste žmonės, eidami pasivaikščioti, stebėjo mūsų pokalbius ir į juos įsitraukė taip, kaip galėjo – vieni iškėlė daugiau plakatų, kiti – siųsdami nuotraukas savo tėvams su plakatu, sakančiu “Klausyk, viskas bus gerai!”. Šis bendravimas turėjo labai daug sluoksnių ir begalę būdų prisijungti. Aš tai norėjau atkartoti Šilainiuose. Be to, fotografavau žmones, laikančius savo sukurtus plakatus, juos filmavau mojuojant savo Wavelength filmui. Dabar, rezidencijos pabaigoje, mes su Evelina eksponuosime šias nuotraukas trijose Šilainių aikštelėse, kurios buvo mano rezidencijos epicentrai. Viliuosi, kad antradienį žmones susiburs ir dalyvaus tiesiog būdami šiose aikštelėse, žiūrėdami į nuotraukas, būdami viešojoje, jiems skirtoje, erdvėje. 

Nuotraukos: Claudia Janke

M. N. Atrodo, jog yra svarbus ne tik pats darbo procesas ir rezultatas, bet taip pat ir darbų eksponavimas. Sakyčiau, jog tai virsta lyg dar vienu būdu sujungti žmones ir padėti jiems būti kartu. Ir manau, kad tai skatina žmones didžiuotis savo gyvenamąja vieta, rajonu bei savimi. 

C. J. Tiesa, aš sutinku. Manau žmonės tikrai turėtų didžiuotis tuo, ką sukūrė, ir tai buvo tikrų tikriausia kolaboracija tarp jų ir manęs. Šie portretai bus išdėstyti per tris aikštes, kurios dažnai nėra sujungtos, jos galbūt neturi kažkokio tiesioginio ryšio, todėl aš norėjau jas sujungti, skatinti žmones, norint pamatyti projekto visumą, judėti per visas tris vietas. 

Visose trijose aikštelėse šiek tiek skyrėsi žmonių amžius, užsiėmimai, taip kaip ir pačios aikštės – žmonės buvo labai skirtingi, tačiau tai ir buvo labai įdomu. Labai džiaugiuosi entuziastingu Šilainių senjorių dalyvavimu, jos buvo išties šaunios kolaboratorės. Gaila, jog nepavyko prikalbinti daug vyrų, galbūt vyrai Šilainiuose vis dar bijo prisijungti prie kūrybinių veiklų. Mačiau, jog jie domisi ir stebi iš toliau, bet nedrįsta, galbūt, perlipti per save. Tačiau, turiu pasakyti, jog vienas įsimintiniausių atvejų buvo, kada, iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsispręndė, jog jis nori kažką pasakyti ir jo plakatas skelbė: “Ženk pirmą žingsnį”. Manau, tai buvo taip gražu ir atvira. 

M. N. Tiesa, kartais yra taip svarbu žengti tuos pirmuosius žingsnius ir, manau, tiek tavo projektas, tiek šio vyriškio istorija tai patvirtino. Bet, tam kad juos žengti, yra reikalingas paskatinimas ir, atrodo, jog tavo meno praktika čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Žiūrint į tavo kitus darbus, kuriuos galima pamatyti tavo internetiniame puslapyje, man tai priminė savotišką etnografės ar antropologės tyrimą. Tačiau, tavo darbuose dar matyti ir kažkas labai asmeniško, kažkas, kas yra daugiau negu paprastas žmonių dokumentavimas. Kokie yra tavo metodai dirbant su žmonėmis? Ar būnant Šilainiuose tau teko užmegzti ryšių, kurie užeina už fotografės ir fotografuojamo žmogaus ribų?

C. J. Taip, aš užmezgiau ganėtinai draugiškus santykius su Šilainiškiais – galbūt ateityje tai išsirutuliuos į tarptautinį aikščių projektą. Jie gyvena aplink aikštę Kaune, aš gyvenu aplink aikštę Londone – kas žino kaip šie ryšiai gali išsirutuliuoti ateityje. Dažnai aš bandau prie žmonių prieiti atsipalaidavusi, jų nespausti, bandyti juos pažinti ir svarbiausia – praleisti gerą laiką kartu ir pelnyti jų pasitikėjimą – iš to ir gimsta nuoširdūs socialinio meno kūriniai. 

Žmonių, ir jiems rūpimų klausimų bei problemų, dokumentavimas – man yra tiek jų pažinimas, tiek bandymas suprasti ir pabrėžti jiems opius klausimus. Dažnai šios temos būna man pačiai asmeniškai svarbios. Taigi, iš vienos pusės aš bandau formuoti solidarumo jausmą su žmonėm, kuriuos aš fotografuoju ir filmuoju, nes tai, ką patiria jie – yra artima man. Praeityje daug dirbau su moterimis, kurios susidūrė su nelygybe, dominavimu, smurtu. Man buvo svarbu iškelti šias problemas į viešumą, ir tai mačiau tiesiog kaip būdą kažką daryti, imtis veiksmo.

M. N. Ar fotografuodama žmones, ypač jeigu tai liečia tokias opias problemas, tu matai tai kaip antropologinį dokumentavimą ir reprezentavimą, o, ar visgi, tai yra sąlygina savi-refleksija, kuri kyla iš to, kad tu esi viena iš žmonių, su kuriais tu dirbi? Grįžtant prie plakatų darbo, yra matyti, jog tai kilo iš asmeninės, drįsčiau sakyti, būtinybės, todėl mane tai privertė susimąstyti, jog galbūt daugelis tavo darbų yra tiesiogiai susiję su tavimi?

C. J. O taip, žinoma. Visų pirma, tai kyla iš tikėjimo, jog žmonėms bandant rasti bendrą ryšį, bandant suprasti vienas kitą ir vienas kitų problemas, mūsų visuomenė ir pasaulis gali keistis tik į gerą. Tai yra raktas į teisingesnį pasaulį. Man dažnai būna pikta, kada žmonės lieka neišgirsti, kada aš lieku neišgirsta. Taigi, taip, tu teisi – mano darbai visada prasideda nuo manęs, nuo mano asmeninio supratimo, problemų aktualumo, patirties. Tada aš bandau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti kartu apie tai, kas mums yra svarbu. Dažnai dirbdama su žmonėmis, aš su jais susitapatinu, galvodama “O Dieve, tai galėčiau būti aš, tai galėtų būti bet kuris iš mūsų”, ypač kai kalba eina apie neteisybę bei nelygybę. Grįžtant prie moterų temos, aš vadovaujuosi posakiu “kol visos moterys nėra saugios, nesu saugi ir aš”.

M. N. Ar tau pavyko susitapatinti su Šilainių gyventojais? Ko Šilainiškiai išmokė tave pačią?  

C. J. Jau anksčiau interviu paminėjau apie ryšį tarp aikštelių Islington rajone Londone, kur gyvenu aš, ir aikštelių Šilainiuose – aš maniau, kad jos buvo tokios panašios. Ne pačios aikštes, bet tai, ką žmonės veikė, apie ką žmonės kalbėjo, kokie poreikiai juos jungė. Pati aikščių dinamika buvo, taipogi, labai panaši. Šis supratimas buvo tikrai labai netikėtas. Žinoma, jog Kaunas nuo Londono skiriasi, mes turime skirtingas kultūras, tačiau mus jungia labai panašūs dalykai taip pat. Tiek Šilainiuose, tiek daugumoje Londono rajonų, žmonės gyvena šalia vienas kito, jie gyvena panašiuose butuose ir juos sieja bendros viešosios erdvės, kuriomis mes dalinames vieni su kitais. Būtent šios dinamokos yra labai panašios. Labai džiaugiuosi, kad galėjau išvysti ir suprasti šį bendrumą.

Lukas

22 September, 2020 artist Claudia Janke talk about the project. // 2020 rugsėjo 22 d. menininkė Claudia Janke pasakoja apie projektą (anglų k.).

Projektą dalinai finansuoja

ENGLISH

Artist Marija Nemčenko speaks to Claudia Janke about het work and time in Šilainiai.

Hello Claudia, thank you so much for agreeing to talk to me about your residency in Šilainiai as well as your art practice at large. It is perhaps strange to say welcome at the end of your stay, but as it is said – better now than never. So – welcome to Lithuania, to Kaunas and especially to Šilainiai! I hope you had a pleasant stay here. For me Šilainiai is a place of much personal significance and interest, and hence, I would like to start by asking what was your own impression upon arriving in the Šilainiai micro-district? What do you make of the block-living or living in the high-rise districts yourself?

Well, first of all, it is not my first time in Šilaniai. The first time I visited Šilainiai was last year, when I was travelling around European Union to work on the Wavelength Project. During this project I was asking people to look at my camera and wave for a couple of seconds. In a way, it was about solidarity and friendship, yet it was also responding to the separation rising in the UK as well in the European Union. There were so many dividing forces – the far right, the rising racism, women rights being in danger – I wanted to put something against that, so I came up with the Wavelength Project. During my travels I would go to places, where I could find somewhere to stay, normally it would be mostly strangers hosting me. Back then I needed to get from Latvia to Poland and hence had to cross Lithuania. I filmed everywhere – in big cities, in small towns, in villages – I wanted to get a variety of areas. Therefore in Lithuania I did not want to go to the capital and so I chose Kaunas. I called a few people and asked them to arrange a group of people to wave at me. Amongst them was Šilainiai Project initiator Evelina. I am so grateful for Evelina to then take her time to show me around Šilainiai, to tell about her work and film even more wavers.

I must say that back then I was already very impressed by how warm, hospitable and receptive people of Šilainiai were. When Evelina offered to come to Šilainiai, I was very happy to return. Maybe because I also live in a high-rise estate in London, I felt some sense of affinity. Upon coming to Šilainiai I felt like at home. Perhaps it is because I love concrete, I love this type of architecture and most of all – the communities that reside in these types of buildings. So overall, I felt good and I was looking forward to starting my work here. I was looking forward to getting to know both the people and the area even more.

Has it been somehow different to work in Silainiai from your other locations or residencies? And how?

Essentially all projects are somehow different from each other, however there are also a lot of similarities. I think, in case of Šilainiai, I was very welcomed, it was very warm. In fact, this was the reason I was very keen to come back in the first place. People were curious, they were keen to engage, and wanted to be part of the project – sometimes this could be an even bigger challenge. I mean, it is not just a couple of participants that I convinced to be part of the project, it is a whole community! This project has many many layers – it contains multiple openings for people to join, to participate and it does not mean doing anything in particular. Some people came, they watched the activities, asked questions and that was their own way to contribute, to participate. 

So please tell me then, what have you produced in Šilainiai and how does it fall within your overall practice as an artist, your other projects?

The overall subject matter of my practice is connection, it is like a key word for me. I am intrigued by what connects us as people, what connects neighbours, how we can start conversation as strangers, how we can support each other. I am also interested in creating a bond with the people I work with. Although I work with photojournalism, I am working towards inspiring people to delve deeper into the subject matter, in a way, I wish to encourage them to go beyond the act of looking. I am interested to understand how the ties are created, and how the conversations are started, especially in big communities such as Šilainiai. This is why I decided to work with the placard series here. It was a way to encourage local people to communicate with their neighbours, of which there are so many. This was and still is very important in the context of Covid, when direct communication became increasingly difficult and when we were told to step away from each other. These posters became a tool to sustain the communication and sustain the connection. The messages that people could write on their placards were of all kinds – it could be a well-wishing, a question or a suggestion. 

The placards came about during a lockdown in London, when I was analogue placard texting with my own neighbours. We all were locked inside, our face to face interactions amongst friends, let alone strangers, almost evaporated. At that moment I realised that I am surrounded by hundreds of people, whom I don’t know, but who are in the same situation as am I. So I put the first poster in my window and I received an answer! From that moment it took off – I was trying really hard to keep the communication going and was changing the placards twice a day.  We were communicating with each other, encouraging each other, even playing games. I had this big desire to find an alternative to all the frantic zoom, skype, social media conversations and, I think, I succeeded at it. It was really amazing!

People started going on walks and looking at how our conversation was evolving. Through this it involved even more people and triggered even broader responses. Some people put up more posters, some – took a photo of the poster that is already up and says “Listen, all is going to be alright” and send it to their parents. It took off on so many different layers and created multiple ways to get engaged with the placards. I wanted to pick up on this in Šilainiai. Apart from this, I also photographed people holding their messages, I filmed them waving for the Wavelength Project. Now, at the end of the residency, me and Evelina will be exhibiting the works in the three squares located in Šilainiai, where I did the majority of my work. I am hoping that people will join us at the opening and participate by simply being there, by looking at the photographs, by occupying the squares. 

It seems like it is not only the process and the final result, but also, the act of exhibiting the work that matters to you. I mean, it almost becomes another way to bring people together and to help them form bonds with each other, with the squares, with the work… I think it somehow creates this sense of pride and a sense of being home-proud in the Šilainiai micro-district.

Yes, that’s right. I think people should be very proud of what they produced. It was a true collaboration between me and them. These portraits will be displayed across the three squares in Šilainiai, which are not normally connected. In fact, apart from them all being in Šilainiai, there isn’t any particular connection between them. I wanted to link them up and encourage people to move between them. I mixed the content from one square with another, so in order to see the project in its entirety, people have to visit all three locations. 

All three squares had different people hanging out there. It wasn’t only the age of people that was different, but also, what people were doing, how the squares looked, how they were maintained or not. I am very happy with such enthusiastic participation from the Šilainiai senior ladies community, they were truly fantastic. It is a shame that men weren’t so keen in participating, perhaps men in Šilainiai are too scared to join in the creative activities. I could see that they were interested, they would be watching us from afar, but maybe they were too scared to step out of their comfort zone. However, I must say that one of the most memorable moments was when a man with a daughter didn’t agree at first, however, he changed his mind after all and decided that he does want to say something. He made a placard that said “Take the first steps”. I thought it was so beautiful.

I think this is very true – sometimes it is so important to take those first steps and, I think, that your project does confirm that indeed. But, in order to take those first steps, what we all need is encouragement. It seems like your practice does exactly that – it encourages people to take the first steps. Looking at your other work, I cannot escape the words ethnographer and anthropologist, perhaps because on some level – it is indeed a study of people. However, some of the photographs seem quite personal, what is your methodology when working with people and, this is perhaps a rhetorical question, is there an aim behind the documentation? Have you managed to create a relationship with people in Silainiai?

I certainly created friendly relationships with people in Šilainiai – perhaps it will evolve into an international square project in the future. They live around a square in Kaunas, I live around a square in London – who knows how these connections could manifest themselves later on. I often try to be relaxed when I approach people. I think it is important to get to know them and most of all – to spend quality time together in order to build trust. And this is exactly where the honest bonds and creative work comes from. 

Documenting people and their issues is both a way to get to know them, and a way to understand and highlight what is important to them too. Normally the subject matter that I work with is important to me too. So, I try to form this sense of solidarity with the people that I photograph or film, because what they experience is also familiar to me. In the past I worked with women who experienced some form of inequality, domination, domestic violence. For me it was important to speak of these issues publicly, and I saw that as a way of doing something about it, as a way of taking action. 

When working with such a difficult subject matter, what is your motivation behind documenting it? Is it coming from an ethnographic position to ‘study and present’, or is it somehow self-reflective and comes being ‘amongst/one of the people’? I guess here I am particularly thinking of your lock down placard messaging work in London, which, I would dare to say, came from a personal necessity. This made me think that maybe the majority of your works are directly related to you?

Oh yes, certainly. First of all, it comes from a belief that when people try to connect with each other, when they try to understand each other and each other’s problems, our society and our world can only get better. This is the key to a more just world. I am upset when people are unheard, when I am unheard. So, yes, you are right – my works start from me, from my personal understanding, my own issues and my experiences. Then I try to seek people with whom I could speak about what is important to us. When I work with people, I try to relate to what they are experiencing or saying, I think “My gosh, this could be me, this could be anybody”. This is especially true when speaking of inequality. And in terms of women rights, I believe that ‘until all women aren’t safe, I am not safe’. 

What have you understood or self-reflected during your residency in Šilainiai micro-district, while working and documenting the people here?

I already mentioned this connection between the square in London, where I live, and the squares in Šilainiai. I thought that they were so similar. I mean, not the squares themselves, but what people were doing, what they spoke about, what needs and issues they had. The dynamics of the squares were also very very similar. This understanding was very unexpected to me. Of course, Kaunas is culturally different from London, but I also came to realise that we are connected by things alike. As in London – so in Kaunas – people live amongst one another, they all live in the flats and are connected by public spaces that are shared between everyone. It is precisely these dynamics that are similar. I am very happy that I could come to this understanding during my residency.  

Walk with the project curator, Claudia Janke work in Šilainiai neighbourhood, Kaunas, Lithuania. In English.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s